Kaip teisėtas įmonių bendradarbiavimas virto 875 milijonų eurų bauda už kartelį?

Prieš keletą mėnesių Europos Komisija nustatė, kad 5 automobilių gamintojai pažeidė ES konkurencijos taisykles ir skyrė 875 189 000 eurų baudą. Komisija konstatavo, kad gamintojai sukūrė technologiją kaip sumažinti automobilių išmetamą taršos kiekį, didesnį nei reikalauja ES emisijų mažinimo standartai, tačiau susitarė plačiau nenaudoti šios technologijos.


Tai yra pirmas atvejis, kai nustatoma, jog kartelio tikslas buvo apriboti technologinių naujovių naudojimą. Ši byla taip pat sukuria precedentą pasitelkti konkurencijos teisę kaip įrankį užtikrinimui, jog įmonės siektų ES žaliojo susitarimo tikslų.


Susitarimas riboti technologinę raidą yra draudžiamas susitarimas


2018 m. Europos Komisijos akiratyje atsidūrė automobilių gamintojai Daimler, BMW ir Volkswagen grupė (Volkswagen, Audi ir Porche), kurie rengė reguliarius techninius susitikimus dėl dar 2007 m. metais ES nustatytų galimų kenksmingo azoto dioksido (Nox) išmetimo standartų įgyvendinimo. Gamintojai susitikimuose vystė standartus ir technologiją, kaip pašalinti (išvalyti) kenksmingą azoto dioksido (Nox) išmetimą iš dyzelinių lengvųjų automobilių.


Tačiau Komisija nustatė, kad šių susitikimų metu gamintojai ne tik bendradarbiavo kurdami technologiją bei standartus, bet ir keitėsi komerciškai jautria informacija, susijusia su šių technologijų naudojimu. Gamintojai taip pat susitarė nekonkuruoti vystant SCR sistemą (angl. selective catalytic reduction system), kuri taikoma kaip metodas azoto dioksido (Nox) išmetimo reikalavimams atitikti, daugiau nei reikalauja teisės aktai.


Iš esmės susitarimu, gamintojai nusprendė, kad technologiją taikys tik tokia apimtimi, kuria reikalauja teisės aktai. Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo nekaltai, tačiau Sutarties dėl ES veikimo (SESV) 101 straipsnio 1 dalies b punktas draudžia įmonių susitarimus ir veiksmus, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas ir kuriais ribojama arba kontroliuojama gamyba, rinkos, technikos raida arba investicijos.


Atitinkamai, automobilių gamintojų susitarimą plačiau nenaudoti turimos technologijos Europos Komisija kvalifikavo kaip kartelį, kuriuo siekiama riboti konkurenciją. Toks gamintojų susitarimas apribojo konkurenciją azoto dioksido išmetimo valymo technologijų vystyme. Tai pirmas kartas kai Komisija nustatė, kad bendradarbiavimas dėl technologijų vystymo yra kartelis.


Bendradarbiavimas dėl technologijų ir standartų


Konkurencijos teisė nedraudžia konkuruojantiems ūkio subjektams bendradarbiauti vystant inovacijas, kuriant standartus.


Dažniausiai pasitaikantis ūkio subjektų, kurie konkuruoja tarpusavyje, bendradarbiavimas yra per asociacijų veiklą. Asociacijos pasitelkiamos sektoriaus problemoms, susijusioms su teisės aktų įgyvendinimu ir atitiktimi, spręsti, standartų sektoriui nustatymu (apie įmonių dalyvavimą asociacijoje ir galimas rizikas konkurencijos teisės kontekste plačiau skaitykite čia). Įvairiose industrijose veikiančios įmonės taip pat kooperuojasi viena su kita spręsdamos technologines problemas. Tyrimai rodo, kad toks bendradarbiavimas padeda kurti inovacijas ir duoda visuotinę naudą (pvz. tyrimas čia, čia ir čia).


Šioje byloje Europos Komisija taip pat pabrėžė, kad gamintojų bendradarbiavimas, susijęs su azoto dioksido išmetimo pašalinimo sistemos vystymu, standartizavimu, nelaikytas pažeidimu ir nesudarė kartelio veiksmų.


Konkurencijos teisės kontekste problema buvo ta, kad gamintojai apribojo vienas kito elgesį rinkoje, susitardami, kad toliau nevystys ir nenaudos technologijos. O tokie susitarimai, kuriais ribojama gamyba ir technikos raida yra draudžiami (SESV 101 straipsnio 1 d dalies b punktas).


Tad Komisija šia byla priminė įmonėms, kad be jau labiau atpažįstamų draudžiamų susitarimų, tokių kaip susitarimai, kuriais nustatomos kainos, ribojama gamyba, dalijamasi rinkomis ar klientais, keičiamasi komerciškai jautria informacija ar kitaip ribojamas savarankiškas ūkio subjektų elgesys rinkoje, yra ir draudimas riboti techninę pažangą.


ES žaliasis susitarimas ir konkurencijos teisė


Šis priminimas yra ypač svarbus ES žaliojo susitarimo kontekste. ES žaliasis susitarimas (angl. Green Deal) nėra dar vienas politinis dokumentas, deklaruojantis siekius gyventi tvariau, žaliau ir neutraliau klimato atžvilgiu. Įgyvendinant ES žaliąjį susitarimą Europos Komisijos iniciatyva šių metų birželį priimtas vadinamasis Europos klimato įstatymas (angl. Climate Law), kuris turi teisinę galią ir įpareigoja valstybes nares pasiekti, kad Europos ekonomika ir visuomenė taptų klimatui neutrali iki 2050 m. Taip pat nustatoma, kad privalomas Sąjungos 2030 m. klimato politikos tikslas yra iki 2030 m. grynąjį išmetamą ŠESD kiekį (išmetamą kiekį, likusį atėmus absorbentais pašalintą kiekį) Sąjungos viduje sumažinti bent 55 %, palyginti su 1990 m. lygiu.


Įgyvendindama ES žaliąjį susitarimą, ES ieško būdų kaip tvarumo aspektus padaryti integralia valstybių, sektorių ir organizacijų politika. Komisija akcentuoja, kad konkurencija ir inovacijos yra esminiai faktoriai mažinti taršą ir pasiekti ES žaliojo susitarimo tikslų.


Kol kas nėra aiškios Europos Komisijos ir nacionalinių konkurencijos priežiūros institucijų pozicijos, kaip konkurencijos teisė ir jos taikymas turėtų atspindėti klimato kaitos mažinimo ir tvarumo tikslus. Tam tikrus principus ir konkurencijos teisės taikymo politiką apibrėžė tik pavienės insitucijos (pvz. Olandijos konkurencijos priežiūros institucija). Tačiau "žalioji konkurencijos politika vis tik bus konkurencijos politika" (M. Vestager, žr. čia).


Emisijų kartelio byla aiškiai rodo, kad konkurencijos teisė vaidins svarbų vaidmenį ne tik leidžiant tam tikrą įmonių elgesį, kuris paprastai būtų draudžiamas, palengvinant klimato kaitos mažinimo ir tvarumo tikslų siekimą, bet ir užkardant tokius veiksmus, kuriais ribojama inovacijų pažanga, galinti prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo. Todėl, nepaisant to, kokių tikslų siekiama bendradarbiaujant, svarbu įvertinti savo veiksmų atitiktį konkurencijos teisei.


Foto: © Rita Paukštė, Tel Aviv, 2019.