Prieš mėnesį Hagos apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo motininę Shell įmonių grupės įmonę, registruotą Nyderlanduose, užtikrinti, kad įmonių grupės, jų tiekėjų ir vartotojų metinis išmetamų CO2 emisijų kiekis 2030 m. būtų sumažintas bent 45 proc. lyginant su 2019 m.
Pirmą kartą istorijoje privati įmonė buvo teisiškai įpareigota atitikti ir įgyvendinti Paryžiaus susitarimą. Teismo sprendimas reiškia, kad privati įmonė turi vykdyti pasaulinę klimato politiką, ir kad jai gali kilti individuali atsakomybė už klimato kaitos politikos ir tarpvalstybinių susitarimų vykdymą.
Bylos aplinkybės
Bylą 2019 m. iniciavo aplinkos apsaugos organizacija „Friends of Earth“, kuri pateikė kolektyvinį ieškinį kartu su šešiomis kitomis organizacijomis ir daugiau kaip 17 tūkst. Olandijos piliečių.
Reikalavimų pagrindas buvo Nyderlandų Civilinio kodekso nuostatos dėl rūpestingumo pareigos (angl. standard of care, duty of care) ir deliktinės atsakomybės nuostatų, kurios leidžia teismui įpareigoti šalį vykdyti savo pareigas kitai šaliai. Ieškovai teigė, kad pagal šias teisės normas Shell turi rūpestingumo pareigą imtis veiksmų, kad sumažintų klimato kaitos pavojų. Ieškovai įrodinėjo, kad Shell verslo operacijos ir produktų pardavimai pažeidžia ir (ar) gali pažeisti Shell pareigą sumažinti išmetamas CO2 emisijas.
Rūpestingumo pareiga reikalauja, kad įmonė siektų visuotinių klimato kaitos mažinimo tikslų?
Interpretuodamas rūpestingumo pareigą ir jos standartą Teismas rėmėsi dviem šaltiniais: Jungtinių tautų verslo ir žmogaus teisių pagrindiniais principais - šiuos principus Teismas laikė visuotinai pripažintu soft law instrumentu (privalomosios teisinės galios neturinčiu teisės aktu), galinčiu padėti interpretuoti susijusį rūpestingumo pareigos standartą byloje, bei Paryžiaus susitarimu.
Paryžiaus susitarimas priimtas pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją. Juo beveik 200 šalių įsipareigojo siekti, kad visuotinis atšilimas būtų gerokai mažesnis nei 2°C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu ir kad nepakiltų daugiau nei 1,5°C. Šis susitarimas yra teisiškai privalomas susitarusioms šalims – t.y. valstybėms, o ne privatiems subjektams.
Todėl vienas Shell argumentų buvo, kad žmonės turėtų spausti politikus vykdyti kovos su klimato kaita politiką ir įvesti finansines skatinimo priemones, o ne reikalauti, kad konkretus privatus subjektas greičiau įgyvendintų išmetamo anglies dioksido mažinimo planus.
Tačiau teismas akcentavo, kad Paryžiaus susitarimas pripažįsta, jog pavojingos klimato kaitos mažinimo tikslams pasiekti reikalingi ir nevalstybinių subjektų veiksmai (angl. non-state action), ir priėjo prie išvados, kad toks platus klimato kaitos mažinimo susitarimas, kurį Paryžiaus susitarimas įkūnija, yra susijęs su rūpestingumo pareiga ir standartu.
Rūpestingumo pareigos ir standarto siejimas ir kildinimas iš Paryžiaus susitarimo ir Jungtinių tautų Principų lėmė išvadą, kad Shell turi prisiimti atsakomybę už tą emisijų dalį, kurią gali kontroliuoti. Sprendime indikuojama, kad Shell negali viena išspręsti klimato kaitos problemų, bet yra atsakinga už savo CO2 emisijų kiekį ir už savo tiekėjų išleidžiamą emisijų kiekį. Atitinkamai, Shell turi pareigą savo klimato kaitos mažinimo planus ir tikslus suderinti su Paryžiaus susitarimo tikslais.
Įdomu tai, kad sprendime nurodoma, kad jis reikalauja keisti įmonės politiką ir gali stabdyti potencialų Shell įmonių grupės augimą.
Kuo Shell bylinėjimosi strategija skirtinga?
Shell bylos sprendimas yra taikomas Nyderlanduose ir dar gali būti apskųstas Nyderlandų Aukščiausiam Teismui. Tačiau diskutuojama, kad jis turės platesnį efektą. Tai gali būti naujas kelias bylinėjimesi dėl klimato kaitos su privačiomis įmonėmis ne tik Nyderlanduose ir ne tik su energetikos sektoriaus įmonėmis.
Su klimato kaitos prevencija ir aplinkosauga susijęs bylinėjimasis dažniausiai būna grįstas žalos atlyginimo institutu. Įrodinėjimas reikalaujant žalos atlyginimo yra sudėtingas – būtina pagal nacionalines teisės normas įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalos dydį. Tai yra komplikuota užduotis bet kuriam ieškovui.
Shell byloje reikalauta ne žalos atlyginimo, o įpareigoti įmonę imtis veiksmų. Taigi bylinėjimosi strategija buvo nukreipta ne į praeitį – jau padarytus neteisėtus veiksmus ir iš jų kylančią žalą - tačiau į ateitį. Ieškovai reikalavo, kad įmonė suderintų savo klimato kaitos prevencijos politiką su Paryžiaus susitarimo tikslais, t. y. valdytų savo ateities veiksmus.
Teismas nenustatė, kad Shell padarė rūpestingumo pareigos pažeidimą, tačiau konstatavo, kad toks pažeidimas yra neišvengimas. Šią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad esamos įmonės vidinės politikos ir jų tikslai nėra pakankamai konkretūs, apibrėžti ir įpareigojantys. Taip pat, kad Shell planai neturi tikslo 2030-iesiems (tik 2050 m.) ir yra pernelyg sąlygoti to, kaip kiti sieks Paryžiaus susitarimo tikslų.
Atitinkamai, Shell įpareigota sumažinti savo išmetamų emisijų kiekį. Teismas paliko Shell diskrecijai nuspręsti kaip įmonė įgyvendins šį įpareigojimą. Taip pat nenustatė baudų už galimą neįgyvendinimą, tačiau neįgyvendinimo atveju ieškovai turės teisę reikalauti žalos atlyginimo.
Reikalavimas įpareigoti imtis veiksmų šiuo atveju pasiteisino. Ieškovai išvengė klampaus civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo (dėl žalos atlyginimo) ir pasiekė, kad įmonė turėtų keisti savo veiklos organizavimą taip, kad sumažintų išmetamų CO2 emisijų kiekį. Tikėtina, kad šia strategija bus naudojamasi ir kitose šalyse bylinėjantis prieš privačius ūkio subjektus dėl išmetamų CO2 emisijų sumažinimo.
Jų sėkmė priklausys nuo nacionalinių teisės normų, susijusių su teise įpareigoti kitą šalį atlikti veiksmus, bei, žinoma, nuo to, ar teismas bus kūrybingas aiškindamas šias normas aplinkosaugos ir klimato kaitos kontekste.
Įmonės klimato kaitos prevencijos planas – ką verslui išmokti iš Shell bylos?
Bet kuri įmonė, nepriklausomai nuo sektoriaus, kuriame veikia, išmeta anglies dvideginį (angl. carbon footprint) per: (i) savo veiklos operacijas, (ii) savo produktus ir (ar) paslaugas, ir (iii) tiekimo grandinę.
Shell savo gynyboje įrodinėjo, kad ėmėsi konkrečių veiksmų pereinant prie kitų energijos išteklių (angl. energy transition), ir kad jos klimato politika bei tikslai atitinka emisijų mažinimo pareigas. Shell investuoja dideles sumas į mažai anglies dioksido išskiriančią energetiką – elektromobilius, hidrogeno technologijas, jūrinį vėją, biodegalus. Taip pat turi ilgalaikę strategiją ir įmonės politiką tapti net-zero emission energetikos verslu iki 2050.
Tačiau teismo tai neįtikino. Priešingai, Teismas akcentavo Shell strategijoje nurodomas išlygas, atsargumo teiginius, sąlygotumą ir priklausomumą nuo tam tikrų veiksnių ar asmenų. Teismas sprendimu reikalauja, kad politika turi būti pamatuojama, apibrėžta ir įpareigojanti.
Nepaisant to, kaip pasibaigs ši istorija (nebejotina, kad Shell sprendimą skųs), tai yra indikacija įmonėms rimčiau žiūrėti į tvarumo, klimato kaitos mažinimo priemones bei juos numatančius dokumentus.
Vidiniuose tvarumo dokumentuose neužtenka tik deklaratyvių teiginių. Teismo sprendimas Shell byloje rodo, kad reikalinga turėti aiškų planą, kaip įmonė tai pasieks. Tam gali padėti metiniai ir penkmečio planai su priemonėmis ir terminais rodant įmonės kelią nuo esamos situacijos iki konkrečių tikslų.
Shell byla taip pat indikuoja įmonės atsakomybę ne tik už tiesiogines savo operacijų emisijas, bet ir jų produktų ir (ar) paslaugų galutinius vartotojus bei pasirinktus tiekėjus. Tai taip pat turėtų atsispindėti įmonės tvarumo politikoje.
Kita taisyklė, kurią reikėtų įsidėmėti, yra - gebėk įrodyti tikslų pasiekimą. Reikalinga matuoti ir dokumentuoti, jog esant poreikiui būtų galima pateikti.
Foto: © Rita Paukštė, Haga, 2020.