Vertikaliųjų susitarimų pokyčiai ir el. prekyba

Įsigaliojo naujos Europos Sąjungos taisyklės vertikaliems susitarimams, kurios itin aktualios elektroninės prekybos įmonėms. Iki šių metų birželio galiojusios ES taisyklės vertikaliesiems susitarimams buvo patvirtintos prieš daugiau nei dešimtmetį, todėl natūralu, kad per šį laiką daug kas pasikeitė – sparti skaitmenizacija, išaugusios elektroninės prekybos apimtys, kintantys įmonių poreikiai ir besikeičiantys santykiai tarp skirtingos grandies bendrovių lėmė, jog kai kurioms nuostatoms reikėjo patikslinimo, papildymo ar atnaujinimo.


Vertikaliųjų susitarimų gairės yra tarsi saugumo instrukcija bendrovėms, veikiančiomis skirtingose tiekimo grandinės lygmenyse – prekių gamyboje, tiekime ar platinime. Gairės padeda pasitikrinti, pavyzdžiui, ar susitarimas tarp elektroninės parduotuvės – prekių platintojo – ir jos tiekėjo nepažeidžia konkurencijos teisės, t. y. nesudaromi draudžiami susitarimai.


Prekių gamintojai ir tiekėjai siekia turėti tam tikrą kontrolę kaip jų prekės yra parduodamos internetu, tad paprastai tiekimo ir platinimo sutartys turi įvairių ribojimų ir įpareigojimų pasirinktiems verslo partneriams. Todėl yra svarbu įsivertinti, ar sudaromos sutartys ir veiklos modeliai neribos konkurencijos. Toks įsivertinimas bendrovėms yra gana sudėtingas, todėl Europos Komisijos patvirtintos vertikalių susitarimų taisyklės padės verslui, ypač smulkiam ir vidutiniam, greičiau ir paprasčiau įsivertinti, ar jų sutartiniai santykiai nepažeis konkurencijos teisės taisyklių. Naujosios taisyklės aiškiai apibrėžia situacijas, kokios konkrečios sutarčių nuostatos ir tiekimo bei platinimo modeliai nebus laikomos konkurencijos teisės pažeidimu. Šios taisyklės iš esmės padeda gamintojams, tiekėjams ir platintojams taip planuoti savo veiklos modelius ir sutartinius santykius, kad ateityje nekiltų didelių konkurencijos teisės pažeidimo rizikų.


Šios praktikos yra aktualios įmonėms, kurios užima ne daugiau nei 30 proc. rinkos. Taisyklės taikomos tik įmonėms, turinčioms mažą rinkos dalį. Tuo tarpu didžiųjų įmonių susitarimai vertinami kiekvienu atveju atskirai - jos negali pasiremti ES vertikaliųjų susitarimų taisyklėmis vertindamos savo sutartis. Šis Europos Komisijos sprendimas suprantamas. Pirmiausia, tikėtina, kad mažesnę rinkos galią turinčių įmonių susitarimai turi mažiau įtakos rinkai ir jos konkurencingumui. Be to, yra ir praktinių sumetimų. Didžiosios įmonės paprastai turi teisininkų komandas įmonės viduje ar išorėje ir yra pajėgios įsivertinti esamus susitarimus, tuo tarpu smulkioms ar vidutinėms bendrovėms – neturinčioms didesnės rinkos dalies, konkurencijos teisė nėra labai paprasta.


Tai labai akivaizdžiai iliustruoja Konkurencijos tarybos 2022 m. atliktas tyrimas, parodęs, kad tarp mažiausiai gebančių atpažinti ir suprasti, kokie veiksmai yra Konkurencijos įstatymo pažeidimas, buvo mažos įmonės. Daugiau nei pusė tokių įmonių negalėjo atskirti, kokie veiksmai neatitinka konkurencijos teisės. Vertikaliųjų susitarimų taisyklės yra didelė pagalba mažesniems rinkos dalyviams, kad jie žinotų, kokios praktikos yra leidžiamos, o kokios ne, kad nereikėtų skirti didelių finansinių ir žmogiškųjų resursų sutartims ir veiklos modeliams vertinti.


Naujuosius taisyklių pokyčius galima suskirstyti į dvi kategorijas. Dalis yra aiškinamojo pobūdžio ir yra įtraukti siekiant patikslinti, išgryninti jau esamas nuostatas, kilusias, pavyzdžiui, iš teismų praktikos, kuriomis ir taip vadovavosi įmonės. Kiti pokyčiai – visiškai nauji ir kuriantys naujas praktikas.


Penki pagrindiniai pokyčiai internetinei prekybai:


Atsiranda galimybė riboti pardavimus internetu. Pastarąjį dešimtmetį internetinė prekyba buvo skatinama, ir iš esmės bet kokie tiekėjų reikalavimai ribojantys jų prekių platintojų prekybą internetu, buvo draudžiami. Draudžiamu ribojimu buvo laikomas toks prekiauti internetu ribojimas, kuris nustatė nelygiaverčius pardavimo internetu ir pardavimo fizinėje parduotuvėje kriterijus. Naujosios vertikalių susitarimų taisyklės įveda „veiksmingo interneto naudojimo testą“. Naujasis testas leidžia su internetine prekyba susijusius ribojimus, kai jie yra pagrįsti ir su sąlyga, kad tokio apribojimo tikslas nėra tiesiogiai ar netiesiogiai trukdyti pirkėjams ar jų klientams veiksmingai naudotis internetu. Pavyzdžiui, ribojimai leidžiami, jei nustatomi dėl kokybės: sukurti ir valdyti internetinę pagalbos po pardavimo tarnybą, padengti klientų išlaidas, susijusias su produkto grąžinimu, naudoti saugias mokėjimo sistemas, su ekologija susiję reikalavimai.


Dviguba kainodara – gali būti pateisinama. Dviguba kainodara – tai tokie atvejai, kai tiekėjo didmeninė kaina platintojams ar perpardavėjams skiriasi priklausomai nuo to ar pardavimai bus vykdomi internetu, ar fizinėse parduotuvėse. Tokia praktika buvo draudžiama. Naujosios taisyklės tai leidžia, kai siekiama skatinti ar atlyginti padarytas investicijas į atitinkamai prekybą internetu ar fizinėse parduotuvėse. Tačiau tokia praktika bus laikoma nesuderinama su konkurencijos teise, jei jos tikslas riboti pardavimus tam tikrose teritorijose ar tam tikriems klientams. Atsižvelgiant į tai, dvigubos kainodaros pateisinimui bus svarbu galėti įrodyti, kokiu tikslu ji taikoma. Todėl būtina aiškiai dokumentuoti, kodėl kainos skirsis priklausomai nuo jos pardavimo būdo.


Detalizuota aktyvių pardavimų sąvoka. Atnaujintose taisyklėse patikslintas internetinių priemonių, kurios priskiriamos prie aktyvių pardavimų, sąrašas. Į jį įtrauktos internetinės žiniasklaidos priemonės, kainų palyginimo priemonės, paieškos sistemose skelbiama reklama, skirta konkrečių teritorijų klientams ar konkrečioms klientų grupėms, interneto svetainės domenas ir interneto svetainės kalbos pasirinkimas. Šie patikslinimai itin svarbūs dėl to, kad tiekėjai paprastai gali platintojams drausti tik aktyvių, o ne pasyvių pardavimų veiksmus jų klientų atžvilgiu. Tad aiškesnis internetinių pardavimo įrankių priskyrimas prie konkrečios pardavimų kategorijos leis tiek tiekėjams, tiek platintojams aiškiau suprasti, kokie ribojimai yra teisėti konkurencijos teisės prasme.


Informacijos apsikeitimas dvigubo platinimo santykiuose. Kiekvienas el. prekybininkas, kuris prekiauja ne tik savo prekėmis, bet ir kitų tiekėjų prekėmis, susiduria su dviprasmiška situacija dėl keitimosi informacija. Tokias atvejais susiklosto ne tik vertikalūs santykiai – tarp tiekėjo ir e. parduotuvės kaip platintojo, bet ir horizontalūs, t. y. e. parduotuvė parduodama savo prekes konkuruoja su kitu tiekėju, kurio prekes parduoda. Todėl būtina prisiminti, kad konkurencijos teisė draudžia konkurentams keistis komerciškai jautria informacija. Naujosios taisyklės reikalauja, kad informacija, kuria keičiamasi būtų išimtinai susijusi su tiekimo ir platinimo sutarties įgyvendinimu.


Perpardavimo kainų nustatymas lieka draudžiamu. Esminė konkurencijos teisės taisyklė, draudžianti tiekėjams nustatyti, kokiomis kainomis platintojai turi pardavinėti jų prekes savo klientams, lieka. Naujosios taisyklės įveda papildomų principų, kokie veiksmai gali būti laikomi perpardavimo kainų palaikymu. Paminėtina, kad vis labiau populiarėjantys kainų stebėjimo įrankiai patys savaime nelaikomi perpardavimo kainų palaikymu, tačiau, jei naudojami su kitais tiesioginiais ar netiesioginiais veiksmais, susijusiais su perpardavimo kainų palaikymu – gali kelti pažeidimo riziką.


Svarbu atkreipti dėmesį, kad visos sutartys, pasirašomos nuo birželio 1 dienos, turėtų atitikti naująsias taisykles. Senoms sutartims taikomas vienerių metų pereinamasis laikotarpis, iki 2023 m. birželio reikėtų įsivertinti ar jose nėra neatitikimų naujoms taisyklėms.


Atnaujintas tekstas publikuotas infolex.

Foto: © M. Paukštė, Trakai, 2022.